Pussausiai ir sausi milteliai presuojami vienpusiais ir dvipusiais presais. Presuojant vykstančius procesus galima suskirstyti į kelis įtapus. Pirma užpildomos stambios poros, dalelės juda lygiagrečiai su jas spaudžiančiu presavimo štampu. Šiame etape grūdeliai nesuar-ilomi ir nedeformuojami. Antrame etape grūdelių persiskirstymą jau lemia deformacijos reiškiniai. Padidėja kontaktų tarp atskirų dalelių paviršiaus ir visos sistemos tankis. Presuojant visų pirma pasireiškia negrįžtamos deformacijos rūšys: plastiškasis tekėjimas ir pirminių mineralinių dalelių trapusis suirimas. Tačiau kartu veikia ir tamprioji deformacija, kai pašalinus slėgį dalelės stengiasi grįžti į pradinę savo padėtį. Esant tam tikram slėgiui, tamprioji deformacija pradeda vyrauti ir daugiau tokios sistemos sutankinti neįmanoma.
Presuojant miltelius, didelę reikšmę turi ne tik kietos, bet skystos ir dujinės fazių pokyčiai. Kapiliaruose, porose, kietus grūdelius vil-gančipse plėvelėse esantis vanduo išspaudžiamas į didesnes poras. Jeigu vandens yra gana daug, tai jis užpildo visas poras, t. y. sistemoje nelieka oro. Tokios sistemos daugiau sutankinti neįmanoma. Toks laukis vadinamas kritiniu, o jį atitinkantis slėgis – kritiniu presavimo slėgiu. Viršijus kritinį slėgį pasireiškia tiktai tampriosios deformacijos.
o Spaudžiant porose esantis oras:
o išstumiamas iš formos;
o suspaudžiamas porose;
o iš dalies persiskirsto pusfabrikatyje, nes ne visos pusfabrikačio dalys sutankėja vienodai;
o tirpsta vandenyje.
Presavimo pradžioje oras daugiausia išstumiamas iš formos. Dėl šios priežasties porose didesnis slėgis nesusidaro. Vėliau, siaurėjant ir užsidarant kapiliarams, pro kuriuos buvo išstumiamas oras, jis išstumiamas iš formos vis lėčiau ir gali visai sustoti. Tuo atveju labai padidėja porose likusio oro slėgis, o kai kuriais atvejais jis gali siekti net 10 MPa (kai presuojamos per drėgnos masės arba slėgis yra artimas kritiniam). Tokiais atvejais pusfabrikatis suardomas. Tačiau tinkamai presuojant, porose esančio oro slėgis neviršija 0,2-0,3 MPa ir didesnės žalos pusfabrikačiui nepadaro. Supresuotuose pusfabrikačiuose dažniausiai lieka 25-40 % pradinio oro kiekio. Pašalinus presavimo slėgį, įvyksta grįžtamasis (tamprusis) plėtimasis. Jis sudaro nuo 1-2 % iki 7-8 %. Presuojant miltelius, kurių pagrindinis komponentas molis, grįžtamasis plėtimasis yra didelis ir gali siekti 7 %, dėl to sumažėja pusfabrikačio tankis, atsiranda matomų arba paslėptų plyšių.
Džiovinimas ir degimas
Suformuotuose keraminiuose pusfabrikačiuose yra drėgmės. Prieš degant šią drėgmę būtina pašalinti. Džiovinimo procesas turi užtikrinti pakankamą pusfabrikačių stiprumą, kad degamosiose krosnyse juos būtų galima krauti vieną ant kito. Džiovinant turi baigtis tūrio pokyčiai, susiję su drėgmės pašalinimu. Džiovinant neturi atsirasti defektų- plyšių, įtrūkiu, nuskilimų. Jų gali atsirasti dėl intensyvaus drėgmės išsiskyrimo. Liekamojo drėgnio kiekis 1-3 %. Ypač sunku išdžiovinti pusfabrikačius, suformuotus iš plastiškos masės. Tokių pusfabrikačių drėgnis būna 20-25 %. Džiovinimą apsunkina tai, kad molio laidumas drėgmei yra nedidelis ir džiūsta ir molis traukiasi. Pusfabrikačiai džiovinami konvekciniu būdu. Šilumnešis, o kartu ir drėgmės sugėriklis – karštas oras arba panaudoti krosnių dūmai.
Degimas yra paskutinė ir viena svarbiausių bei sudėtingiausių Itatybinės keramikos gamybos technologinių operacijų. Išdegti dirbiniai tampa tvirti, gauna metalinį skambesį, nebrinksta vandenyje, yra tam tikro atsparumo šalčiui, blogai praleidžia šilumą metalo konstrukcijos. Keraminių medžiagų degimo metu vyksta fizikiniai ir cheminiai procesai. Degimo procesas lemia keramikos fizines, mechanines ir ūhemines savybes, formos bei matmenų tikslumą. Degimo metu vyksta:
o pradinių komponentų terminis skilimas;
o cheminė sąveika tarp masės komponentų;
o oksidaciniai-redukciniai procesai dėl sąveikos su dujine degimo aplinka;
o modifikacijų pokyčiai;
o kietų fazių tirpimas lydale ir jų kristalizacija iš lydalo.
Sukepimu vadinamas keraminio pusfabrikačio, susidedančio iš daugybės menkai tarpusavyje susijusių dalelių, virtimas vientisu kietu kūnu, kurį galima suardyti tik suardžius naujus susidariusius dalelių tarpusavio ryšius. Keraminių dirbinių degimo procesas skirstomas į:
o įkaitimą;
o išlaikymą, esant aukščiausiai degimo temperatūrai;
o vėsinimą.
Intervale nuo 0°C iki 150°C pusfabrikačiai galutinai išdžiovinami. Temperatūra keliama lėtai, kad dėl intensyvaus vandens gara-vimo pusfabrikačiai nesutrūkinėtų. Kai pasiekiama 150-800 °C temperatūra, vyksta dehidratacija, dalies organinių priemaišų bei išdegančių priedų degimas, taip pat FeO oksidacija iki FeiO^. Esant 150-300 °C temperatūrai, dirbinys intensyviai traukiasi, dėl to temperatūra keliama iš lėto. Kai temperatūra 300-900 °C, karbonatai skyla, keičiasi kvarco modifikacijos. Nuo 800 °C temperatūros molio.
