Dažną iš mūsų grįžtantį iš po darbo, džiaugsmingai pasitinka murkiantis katinėlis, amsamtis šuniukas ar kitas naminis augintinis. Nesvarbu kokį gyvūną turėtume, prieš apsisprendžiant pastarąjį auginti, reikėtų pirmiausia įsisavinti faktą, jog tai – ne žaislas, bet gyva būtybė, visiškai priklausoma nuo mūsų priežiūros bei atsakomybės. Neužtenka vien tik geros širdies, gyvūnėlis reikalauja finansinių investicijų. Tai – ne tik maistui. Būtina ir reguliari medicininė priežiūra. Stebėtina, tačiau vis dar yra nemažai atvejų, kai gyvūnų šeiminkai nežino, kam apskritai reikalinga veterinarijos klinika.
Atrodo, reikėtų džiaugtis – jei pas veterinarus nesilankoma, augintinis yra visiškai sveikas. Tai ne visada yra tiesa. Gyvūnas – ne žmogus, galintis žodžiais išdėstyti savo negalavimus: galbūt jam skauda pilvą, sunku nusišlapinti, nėra energijos ar panašiai. Tai – įvarių ligų simptomai, kurių mes dėl savo užimtumo ar nepastabumo tiesiog nematome. Negalavimas akivaizdžiai pasireiškia tada, kai liga jau būna stipriai įsivešėjusi. Tokiu atveju gydymas trunka ilgai ar, deja, jau būna nebeveiksmingas.
Kaip ir žmonėms, taip ir gyvūnams reikalinga profilaktinė medicininė priežiūra. Dėl to veterinarijos klinika į mūsų darbotvarkę turėtų būti įtraukiama mažiausiai vieną kartą į metus. Į šį vizitą įeina skiepai nuo dažniausiai naminius gyvūnus puolančių ligų, tarkime, pasiutligės ar maro. Vakciną galėtume nusipirkti ir vaistinėje, tačiau tik patyrę veterinaras gali nustatyti, nuo kokių ligų reikėtų saugotis kokrečiu atveju: tai įtakoja veislės specifika, gyvūno amžius, sveikatos būklė, gyvenimo būdas. Ta pačia proga gyvūnas apžiūrimas, įvertinama, ar nėra nepageidaujamų sveikatos sutrikimų, suteikiama konsultacija mitybos klausimu. Tai itin svarbu, kadangi, susigundę reklamos pinklėmis ir įsigiję netinkamą maistą, rizikuojame rimtai pakenkti savo augintiniams. Veterinaro kabinete, esant reikalui, atliekama ir kastracija. Gali būti išvalomos ausys, apkarpomi nagai – procedūros, kurių neretai vengia patys šeimininkai.
Dauguma iš mūsų savo aplaidumą dangstome laiko trūkumu. Tačiau šiandien ne viena veterinarijos klinika „verčiasi per galvą” stengdamasi kiek įmanoma patogiau pateikti savo paslaugas – ilgesnės darbo valandos, darbas savaitgaliais, visą parą dirbančios įstaigos. Jei nėra sąlygų transportuoti gyvūno, veterinarai, už tam tikrą papildomą mokestį patys atvyksta į nurodytą vietą ir pacientą išsiveža arba vietoje atlieka reikiamas procedūras. Šiek tiek sudėtingesnė situacija provincijoje, kur vis dar atsiranda nemažai žmonių, nesuprantančių tokios paslaugos poreikio: geriau jau leisti gyvūnui kelias savaites kankintis agonijoje, daugintis be jokių apribojimų – juk prieauglį galima nuskandinti kibire ar palikti mirti iš bado(!). Tad čia ir veterinarijos klinikų, orientuotų į smulkiųjų gyvūnų priežiūrą, tinklas mažesnis. Bet džiugu, jog atsiranda žmonių, kurie dėl mylimo augintinio pasirengę įveikti ir šimtus kilometrų, kad tik gautų kokybišką medicininę priežiūrą.
