Dar prieš kelis dešimtmečius mūsų mamos ir močiutės daržoves augindavo iš būtinybės, tiesiog tam, kad būtų ką valgyti. Ir tuomet joms pakako vos penkių ar septynių daržovių rūšių, kad visus metus galėtų maitinti savo šeimas. Tuo tarpu dabar daržininkystė ir sodininkystė daugiau yra hobis, laisvalaikio forma ir raciono papildymas ekologiškomis daržovėmis būdas. Plačiau atsivėrusios valstybių sienos ir selekcininkų triūstas dabar Lietuvoje leidžia auginti dešimtis skirtingų vaisių bei daržovių, net nesirūpinant kažkokiomis ypatingomis sąlygomis. O jei dar imsime skaičiuoti veisles, kai, pavyzdžiui, vien pomidorų Lietuvoje galima rasti keliasdešimt skirtingų veislių, daržovių bei vaisių įvairovę turėsime skaičiuoti šimtais.
Žinoma, auginti mandarinus, apelsinus ar bananus Lietuvoje vis dar sunkoka. Tačiau toli gražu ne neįmanoma – jei pastatysite pakankamai dideli, erdvų ir žiemą šildomą šiltnamį, o jo palubėje pakabinsite ir specialias augalams skirtas lempas, galėsite savo augintų bananų ar mandarinų paragauti ir patys. Žinoma, kol kas tai skamba labiau kaip pavienės išimtys ar fantazijos. Tačiau egzotiškų vaisių turime ir kur kas labiau paplitusių. Štai aktinidija, vijoklinis augalas, jau pas gana dažną sklype auginamas, yra artimas kivio giminaitis. Na o patys kiviai atkeliauja net iš Naujosios Zelandijos, tad šio vaisiaus egzotiškumu abejoti neverta. Žinoma, kai aktinidija ėmė plisti Lietuvoje, tai buvo mažavaisė veislė, kur norint dorai pavalgyti, reikėdavo sugaišti gerą valandą. Tačiau jau dabar auginamos ir tikrai stambius vaisius auginančios aktinidijos, tikrai primenančios kiek sumažintą kivio variantą.
Net apie tokias dabar atrodytų paprastas daržoves kaip cukinijos, pasternokai ar moliūgai prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje nelabai kas buvo girdėjęs. Na o paprika buvo išvis keistenybė, ne vien dėl išvaizdos, kiek dėl keisto skonio. Dabar retų namų virtuvė išsiveria be šio pipiro, galbūt per keletą dešimtmečių panašiai bus ir su persikais ir abrikosais, bananais ir mandarinais. Tiesa, tiek persikai, tiek abrikosai Lietuvoje taip auginami ir be jokių šiltnamių, tačiau kartą per kelis ar keliolika metų pasitaikančios rimtesnės šalnos tokį augalą tiesiog nužudo – ilgai puoselėtas vaismedis nušąla ir žūsta. Reikia tikėtis, kad selekcininkai ir šioje vietoje pasiūlys gerokai atsparesnių veislių, kad ne tik aktinidija, bet ir dar įdomesni vaisiai galėtų mus džiuginti.
