Kasdien atsiskaitydami už prekes ar paslaugas dažnai pamirštame, jog dar 2014-aisiais naudojome savarankišką – nacionalinę valiutą. Nors dalis visuomenės vis dar jaučia nostalgiją bei psichologinį prisirišimą prie lito, tačiau daugeliui euro monetos tapo natūralia atsiskaitymo forma. Tačiau kaip to pasiekėme?
Dar 2002-aisiais metais nebūdama Europos Sąjungos nare, Lietuva susiejo nacionalinę valiutą litą su euru neatšaukiamu kursu – 1 euras prilygintas 3,45280 lito. 2004 metais tapusi oficialia ES nare, Lietuva tikėjosi prisijungti prie Euro zonos 2007-aisiais metais. Taip būtų įgyvendintas 3-iasis EPS etapas. Tačiau taip neįvyko ir daugelis šalies ekonomistų akcentuoja, jog tai yra viena iš esminių priežasčių, kodėl 2008-aisiais prasidėjusi ekonominė krizė taip paveikė valstybę.
Tačiau Lietuva „rankų nenuleido“ ir toliau siekė prisijungti prie euro zonos ir užtikrinti, jog euro monetos būtų naudojamos kaip atsiskaitymo už prekes ir paslaugas priemonė. Kad taip nutiktų, reikėjo atitikti 5 konvergencijos kriterijus.
- Visų pirma, valstybėje privalo būti užtikrintas kainų stabilumas. Tai reiškia, jog vidutinė infliacija metus iki patikrinimo negali būti daugiau kaip 1,5% didesnė nei trijų geriausių euro zonai priklausančių valstybių infliacijos vidurkį. 2014-ųjų balandį, sprendžiant dėl Lietuvos įstojimo į euro zoną, valstybės infliacija buvo 0,6% – taigi, ženkliai žemesnė nei vidurkis.
- Taip pat, didelis dėmesys skiriamas ir valdžios sektoriaus (arba fiskaliniam) deficitui. Jis negali būti didesnis nei 3% BVP (Bendrojo vidaus produkto). Laikinos išimtys suteikiamos tuo atveju, jeigu matomas spartus valstybės progresas ir skolos mažėjimas. 2013-aisiais metais Lietuvoje jis buvo 2,1%, taigi atitinkantis standartus.
- Valstybės skola negali būti didesnė nei 60% BVP. 2013-ųjų duomenimis, Lietuvoje ji siekė 39,4% BVP.
- Du metus iki įstojimo į euro zoną valstybė privalo dalyvauti Valiutų kurso mechanizme (VKM II). Tai reiškia, jog nacionalinė valiuta negali būti devalvuojama. Numatomas ±15% nacionalinės valiutos svyravimas euro atžvilgiu.
- Galiausiai, ilgalaikės palūkanų normos neturi viršyti trijų stabiliausias kainas turinčių valstybių daugiau kaip 2%.
Taigi, konvergencijos kriterijai yra priemonė, kuri padeda nuspręsti, ar euro monetos gali būti naudojamos valstybėje, siekiančioje tapti euro zonos dalimi ir įgyvendinti 3-ąjį EPS etapą.
